Automobiliai ir gyvenimo virsmai

Šiandien rinkdamiesi naują ar seną automobilį, kaip savo reprezentantą, dažnai nesusimąstome, kad esame tam tikro proceso aukos. Šio kūrybinio proceso rezultatas – transporto priemonė ne tik gali nuvežti iš taško A į tašką B, bet ir, pasirodo, yra pajėgi vizualizuoti mūsų veržlumą, seksualumą, agresyvumą, šeimyniškumą ar ekologiškumą.

Mus reprezentuoja ne tik dinaminės formos, bet ir medžiagos. Įdėmiau išanalizavus medžiagas matyti, kad visos mūsų įsivaizduojamos reprezentacijos tėra grynos dažnai net nebe metalo, bet plastiko simuliacijos. Jei susitapatiname su pravažumu, kuris atsirėmus alkūne skyla, ar kompaktiškumu, kuriame net patys netelpame, vadinasi, palengva tampame savo pačių simuliakrais ir rinkodaros sukurtos vaizduotės aukomis. Siekis tapatintis su savo automobiliu, kuris jau šimtmetį asocijuojasi su nepaliaujamu veržlumu, mus visus veda prie šviesos greičio įvaizdžio ir pseudofantastinių technologijų imitacijos. Tiuningų ir stailingų kultas, egzistavęs tik kaip subkultūros atributas, dabar perkeliamas į naujų automobilių rinką formuluojant jį kaip vartotojų poreikį. Garažuose išsiplėtojusi kultūra, kurios grožio ir aerodinamikos etalonai suprantami tik uždarame dragų ir neoninių spoilerių pasaulėlyje, rodosi, turėtų būti svetima eiliniam vartotojui. Beje, greičio įvaizdis simuliuojamas ne tik formomis, bet ir garsu, sklindančiu iš tariamai sportinio duslintuvo, ir su tikrosiomis arklio galiomis turi mažai ką bendro. O kartais ilgame tiesiame vamzdyje susidariusi turbulencija padeda prarasti ne tik aplinkos pojūtį, bet ir tas pačias taip trokštamas papildomas arklio galias...

Kadangi automobilis yra vienas brangiausių pirkinių, ne visada jį įsigydami sau leidžiame daug eksperimentuoti. Visai kitokios perversijos išryškėja nuomojantis automobilius. Kalbant apie gyvenimo virsmus ir jiems paminėti nuomojamus automobilius, greitai suvokiame, kada ir ko taip trokštame. Mergvakariui dažniausiai nuomojamas ryškus kabrioletas, simbolizuojantis laisvę ir polėkį, taip reikalingus tomis paskutinėmis likusiomis „laisvės“ dienomis. Ši mūsų klimate kupina ekstravagancijos transporto priemonė puikiai dera su kitais maksimaliai ekstravertiškais ir teatrališkais mergvakario ar bernvakario atributais. Vestuvėms kabrioleto tipo automobilis jau ne pats tinkamiausias. Sukamam lizdui reikia gėrybių ir abipusio atsidavimo. Gėrybių troškimas hiperbolizuotai perteikiamas bet kokiu pertekliumi: vaišių stalu, pamergių skaičiumi, o gal tiesiog svarovskių kiekiu ant kūno. Visko turi būti daug. Pageidautina, kad limuzinas būtų baltas arba labai baltas, gali būti ir retro stiliaus automobilis, bet Vilniaus mieste vis dėlto nenurungiami balti visureigio tipo limuzinai. Paradoksalu, bet mūsų miesto urbanistinė struktūra gana nepalanki tokiam limuzinų paplitimui. Egzistuoja lyg nerašytas prietaras, kad prabanga, demonstruojama per vestuves, besikuriančiai šeimai lems tik dar daugiau turto. Atnašavimas prabangos stabams vyksta ir kitomis formomis, bet čia mes aptariame tik nuomojamus automobilius. Laidotuvėms, kaip dar vienam virsmui, prireikia funkcionalumo, nors apie santūrumą ir čia šnekėti dar negalima, taigi pasirenkamas katafalkas arba, kitaip tariant, universalo tipo automobilis. Beje, kaip ir skyrybų atveju: pamenu, Vilniuje matydavau senutėlį žalią „Mercedes“ universalą, siūlantį linksmas skyrybas spalvotų balionų fone. Dabar jo nebematau, bet čia ir vėl semantika gana aiški. Išsiskyrus, kaip ir prieš vestuves, vėl tampa aktualūs greiti ar tiesiog ekstravagantiški automobiliai, dažnai kompensuojantys vidinio greičio ir polėkio stygių. Blizgančiuose, hiperbolizuotuose ratlankiuose taip pat galime išvysti tik stygiaus atspindį.

Ar tikrai akceleracija ir pravažumas tokie svarbūs mūsų gyvenime? Kaip ir minėjau, suprantu, kad automobilis yra puikus būdas pranešti visiems apie save, savo charakterio savybes, pomėgius ir padėtį visuomenėje. Bet pomėgiai vis dažniau slypi po mūsų laisvalaikio atributais. Dažnas pasakys mėgstantis savo automobilį, ir rečiau išgirsime, kad kažkas tiesiog mėgaujasi vairavimu. Prakalbus apie vairavimą sunku nepaminėti visur eskaluojamos nuomonės, kad iš žmogaus reikia apskritai atimti teisę vairuoti ir taip beveik išnyks avaringumas. Bet automobilių pramonė taip susikoncentravusi į mus pačius kaip savo reprezentantus, kad yra visiškai nepajėgi keistis ir atsikratyti tokio lengvo manipuliacijos mechanizmo kaip akceleracija.

Mums brukamas produktas arba rezultatas, pavyzdžiui, tas pats automobilis, yra ypač priklausomas nuo peripetijų, egzistuojančių pačiame kūrybiniame procese, nors galutinis rezultatas tariamai apeliuoja į mūsų poreikius. Industriniame dizaine jau senokai dominuojančios 3D modeliavimo programos skleidžia tendencijas, kai kūrybos procesas ir rezultatas yra tiesiogiai priklausomi nuo pačios programinės įrangos galimybių. Rezultatas neįstengia peržengti euklidinės geometrijos rėmų, nors ir imituojamas biomorfinis pasaulis. Apie fraktalinę geometriją net kalbos negali būti. Taip pat susidaro įspūdis, kad dizaineriai pradeda modeliuoti objektą dar neturėdami aiškios idėjos ar koncepcijos ir taip sukuria puikias sąlygas programinei įrangai valdyti juos pačius. Nebūtinai tiesiogine šio žodžio prasme pradedama kurti pasitelkus modeliavimo programą, bet svarba, suteikta matricai, nustelbia tikruosius poreikius. Drįstu teigti, kad susidaręs kūrybinės industrijos vakuumas toli gražu neatspindi mūsų tikrųjų norų, o tik jau sukurtais objektais juos formuoja.

Ne tik 3D modeliavimas kūrybos pradžioje esti dideli spąstai, kartais ir eskizai negelbėja. Automobilių dizaino specialistai ir studentai eskizuodami be išimties naudoja tas pačias tiek raiškos, tiek išraiškos priemones. Ką ir kalbėti apie vienodų spalvų flomasterius ir ekspresyvius štrichus, automobilio ratai taip pat visada piešiami didesni nei tikrovėje. Veržlumą ir polėkį atspindi trimis ketvirčiais pakreiptas modelis. Agresyvumas, jei jis reikalingas, dažniausiai išreiškiamas priekine projekcija, kompozicijos, ritmo ir aukso pjūvio proporcijos reprezentuojamos galine, nes ji, dažnai dėl transporto priemonės dinaminių savybių, gali likti gana statiška. Išraiškingumas, taip reikalingas eskizui, nebūtinai turi būti svarbus galutinio produkto pirkėjui. Tad natūraliai kyla klausimas: kodėl profesinio vakuumo rezultatas turi tapti visuotiniu kanonu ir kodėl reikėtų juo tenkintis?

Vilniaus dailės akademijoje istoriškai susiklostė kitokia, gan keistoka padėtis, nes grafinis dizainas dėstomas toje pačioje katedroje kaip ir daiktų ar, kitaip tariant, pramoninis dizainas. Apgraibom įvaldę abu amatus Vilniaus dizaineriai savo bendruomenėje gimdo gan profanišką požiūrį į abi sritis. Aptariamos daiktinės aplinkos kontekste aktualesnė industrinio dizaino proceso problematika. Iš daugelio absolventų pavyzdžių galime matyti, kad taip pamėgta transformacija arba „transformacijos transformacija“ gimsta pasitelkus dvimatę projekciją. Šis dažnas ribotumas eskizuojant ir mąstant tik dvimatėje plotmėje parodo, kad lietuviškas dizainas ne tik dėl ribotų gamybinių procesų, bet ir dėl dizainerių edukacijos peripetijų dažnai nėra visavertis. Bet tai nacionalinės peripetijos, svarbios tik bandant reprezentuoti lietuvišką dizainą pasauliniame kontekste. Realaus poveikio mūsų kasdienei aplinkai kol kas jos negali turėti.

 

Publikuota savaitraštyje "šiaurės atėnai"