Objektas nost.008 yra meno aspirantūros projekto „Kolektyvinės atminties iškamšos“ ekspozicijos dalis. Objektai per kasdienybės ritualų kaitą ar sunykimą siūlo apmąstyti socialinius visuomenės pokyčius, nes daiktų patyrime mes naudojamės ne tik sensorika, bet taip pat be galo svarbios yra ir kultūrinės žinios, kurios vadinamos semantine atmintimi. Susiduriant su iš praeities pažįstamu artefaktu, daug svarbesniu mūsų atsiminimams tampa būtent pamirštas ritualas ar įvykis, kurį objektas rekonstruoja vizualinio naratyvo pagalba.

Teoriniame aspirantūros darbe aptariamos, masinio vartojimo kontekste įsivyravusios, progreso baimės slopinamas retrogradiškomis emocijomis, čia perteikiamas kaip tuščio įpakavimo paradoksas. Skaitmeninės technologijos, patalpintos į praeitį menančius objektus, neturi nieko bendra su funkcija ir jos atitikmenimis formoje. Net jei pateikti objektai ar vaizdai sukelia nostalgiškas emocijas, tai nėra pagrindinė projekto siekiamybė.

Dirbtinai konstruojamos kolektyvinės atminties kontekste, tokiu technologijos įpakavimu tampa natūralios medžio faneruotės tūris, kurio proporcijos kaip sovietinio radijo aparato kaip objekto dariusio didelę įtaką sovietinei kasdienybei ir tokiems sunykusiems fenomenams kaip virtuvės rezistencija. Elektros lizdo integracija nėra tik galima koreliacija su identišku to meto radijo taško lizdu, bet ir sąsajos vaikystės garsų pasiklausimo ritualais per elektros lizdus. Kita konstruojama nuoroda į sunykusius ritualus per pažįstamą melodiją (Спят усталые игрушки) girdėtą kas vakarą laidos „Labanakt vaikučiams“ metu.